DĖMESIO - SVARBI INFORMACIJA APIE VĖŽIUS, JŲ GAUDYMĄ IR APSAUGĄ

Lietuvoje gyvena 4 vėžių rūšys (plačiažnyplis, siauražnyplis, rainuotasis ir žymėtasis) ir jų gaudymui taikomi skirtingi reikalavimai, būtina mokėti atskirti šias rūšis:

LIETUVOS VĖŽIŲ ATPAŽINIMO RAKTAS

Lietuvoje šiuo metu sutinkamos keturios vėžių rūšys: plačiažnyplis, siauražnyplis, žymėtasis ir rainuotasis. Juos atskirti ne visai paprasta, juo labiau, jog net trys rūšys priklauso Astacidae šeimai, t.y. labai panašios. Norint nesuklysti, reikia naudotis specialiu atpažinimo raktu. Vienas iš jų - iš Gyvūnijos monitoringo metodų (Vilnius, 2009). Pagal šį žinyną mūsų krašto vėžiai apibūdinami sekančiai:

Plačiažnyplis vėžys (Astacus astacus). Patinai subręsta trečiaisiais, o patelės ketvirtaisiais gyvenimo metais. Jų kūno ilgis mūsų krašto sąlygomis tuo metu būna atitinkamai apie 7 ir apie 8 cm. Užauga iki 15 cm, retkarčiais iki 18 cm. Poruojasi rudenį atšalus vandeniui. Jaunikliai išsirita pavasarį, gegužę. Vislumas 90260 ikrų.

Siauražnyplis vėžys (Astacus leptodactylus). Subręsta trečiaisiais ketvirtaisiais metais, būdami 78 cm ilgio. Užauga iki 15 cm, retkarčiais iki 20 cm. Poruojasi rudenį, jaunikliai išsirita pavasarį. Vislumas apie 100300 ikrų.

Žymėtasis vėžys (Pacifastacus leniusculus). Subręsta paprastai trečiaisiais ketvirtaisiais metais, tačiau gali subręsti ir antraisiais gyvenimo metais, būdami 69 cm ilgio. Patelės užauga iki 12 cm, patinai iki 16 cm, retkarčiais iki 20 cm. Poruojasi rudenį, jaunikliai išsirita pavasarį. Vislumas paprastai tarp 200 ir 400 ikrų, retkarčiais iki 500 ir daugiau.

Rainuotasis vėžys (Orconectes limosus). Subręsta antraisiais gyvenimo metais, būdamas tik 2,5 3,5 cm ilgio. Užauga iki 12 cm ilgio. Poruotis gali rudenį, žiemą ar pavasarį. Ikrai paprastai nešiojami balandį gegužę, jų vystymasis trunka apie vieną mėnesį. Vislumas iki 400 ikrų ir daugiau. 1 pav. Lietuvoje gyvenantys vėžiai.

Lietuvoje gyvenančius vėžius galima atskirti pagal toliau pateikiamą raktą:

1. Pažiūrime į žnyples. Jeigu šių priekinių vaikščiojamųjų kojų riešai (carpus, pirmas narelis nuo žnyplių) iš vidinės pusės yra su aiškiai matoma aštria pentino pavidalo išauga, tai toks vėžys priklauso Cambaridae šeimai. Jos atstovas Lietuvoje vienas - Rainuotasis vėžys (O. limosus). Jis papildomai atskiriamas pagal ant pilvelio (uodegos) nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas, šviesesnius žnyplių galus (dažnai oranžinės spalvos) ir aiškius spyglius galvakrūtinės skydo šonuose prieš kaklinę vagutę (skruostų srityje).
2. Jei pažiūrėjus į žnyples šių priekinių vaikščiojamųjų kojų riešai iš vidinės pusės yra be aiškiai matomos išaugos, vadinasi, vėžys priklauso Astacidae šeimai. Lietuvoje gyvena trys šios šeimos atstovai, tad apžiūrime atidžiau.
3. Jei galvakrūtinės skydo (karapakso) šonuose už kaklinės vagutės (pečių srityje) spyglių nėra, o ant žnyplių nugarinės pusės paslankaus piršto prijungimo vietoje yra balta dėmė, vadinasi, tai yra Žymėtasis vėžys (P. leniusculus).
4. Jei galvakrūtinės skydo šonuose už kaklinės vagutės (pečių srityje) iš abiejų pusių yra bent po vieną spyglį, o ant žnyplių nugarinės pusės baltų dėmių nėra - tai gentis Astacus atstovas. Šiai genčiai mūsų šalyje priklauso dvi vėžių rūšys, tad žiūrime toliau.
5. Jeigu žnyplių nepaslankaus piršto vidiniame krašte didesnių gumbų ir įgaubos nėra, žnyplių pirštai dažniausiai pailgėję ir siauri, galvakrūtinės skydo paviršius gruoblėtas (daug mažų spyglių pavidalo kauburėlių), iš šonų prieš kaklinę vagutę (skruostų srityje) yra spyglių, tai Siauražnyplis vėžys (A. leptodactylus)
6. Jeigu žnyplių nepaslankaus piršto vidiniame krašte yra du didesni atokiai išdėstyti dantų pavidalo gumbai, tarp jų yra aiškiai matoma įgauba, galvakrūtinės skydo paviršius lygesnis, iš šonų prieš ( o ne už) kaklinę vagutę spyglių nėra, tai Plačiažnyplis vėžys (A. astacus).

Šis vėžių rūšies nustatymo aprašymas Jums atrodo per daug sudėtingas? Siūlome paprastesnį būdą rūšiai nustatyti:

1. Žiūrime į vėžio pilvelį (uodegą). Jei viršutinė pilvelio pusė išmarginta ryškiais raudonais skersiniais dryžiais tai rainuotasis vėžys, jei ne žiūrime žnyples;
2. Žnyplės ilgos ir siauros, apatinė žnyplių pusė balta arba labai šviesi - tai siauražnyplis vėžys;
3. Žnyplės plačios, užapvalintos, ryškai raudona apačia. Judamų ir nejudamų žnyplių sujungimo vietoje balta su melsvu apvadu dėmė tai žymėtasis vėžys;
4. Žnyplės plačios, raudonai ruda apačia, net tame pačiame vandens telkinyje pagautų vėžių spalva įvairuoja tai plačiažnyplis vėžys. Jeigu šias vėžių rūšis pažinsime, neliks abejonių, kurios iš jų yra invazinės, keliančios išnykimo grėsme mūsų vėžiams. Ypač patiems veringiausiems plačiažnypliams.

Lietuvoje plačiažnyplis vėžys, kaip Europos Bendrijos svarbos rūšis, saugomas Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymu, Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėmis šių vėžių žvejyba ribojama (pagal ANK bauda gali siekti 300 €), o žalos plačiažnypliui vėžiui įkainis – 9 Eur/vnt. 2017-07-11 įsakymu Nr. D1-596 aplinkos ministras patvirtinto Plačiažnyplio vėžio (Astacus astacus) apsaugos planą.

Plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d. Leidžiamu laiku vėžiautojas vienu metu gali naudoti ne daugiau kaip 5 bučiukus ar samtelius vėžiams gaudyti ir sugauti ne daugiau kaip 50 vnt. vėžių, leistinas ilgis ne mažiau 10 cm. Bučiukas vėžiams gaudyti – tai ne ilgesnė kaip 100 cm ir ne platesnė kaip 50 cm gaudyklė, o kitais įrankiais ar būdais šiuos vėžius gaudyti draudžiama.

Jei į bučiuką ar samtelį pakliūva žuvys – jos nedelsiant turi būti paleistos į tą patį telkinį, nes žuvų gaudymas tokiu būdu draudžiamas, bauda siekia 300 €, numatytas žvejybos įrankių konfiskavimas, žalos aplinkai skaičiavimas.

Plačiažnyplis vėžys – stambiausias vandens bestuburis Lietuvoje, galintis užaugti iki 20 cm ilgio ir sverti iki 300–350 g. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje plačiažnypliai vėžiai buvo paplitę visoje Lietuvos teritorijoje ir Lietuva eksportuodavo net iki 2500 tonų vėžių per metus.

Tačiau praeito amžiaus viduryje plačiažnypliai vėžiai pradėjo sparčiai nykti. Pagrindinės to priežastys – buvo intensyvus žemės ūkis, iš dalies melioracija, kurios metu buvo paveikiami atskiri upių ruožai, sunaikinant plačiažnyplių vėžių buveines. Natūraliai senstant vandens telkiniams, didėja uždumblėjimas, vandens telkinio užaugimas makrofitais, o sumažėjus ištirpusio vandenyje deguonies kiekiui, sąlygos plačiažnypliams vėžiams išgyventi tampa netinkamos. Didelį neigiamą poveikį vietinėms vėžių rūšims daro ir vandens telkinių valymas. O pagrindinis plėšrūnas, galintis visiškai išnaikinti plačiažnyplius vėžius, yra ungurys – unguriai vieninteliai sugeba sumedžioti vėžius jų slėptuvėse, todėl vandens telkinyje padaugėjus ungurių kiekiui vėžiai čia gali visiškai išnykti.

Daugiausia plačiažnyplių vėžių populiacijų dabar žinoma šiaurės rytų Lietuvoje: Zarasų ir Utenos r. – po 13, Rokiškio r.– 11, Švenčionių r. – 10, Ignalinos r. – 9, Trakų r. – 6, Molėtų r. – 5. Po kelias populiacijas žinoma Vilkaviškio, Varėnos, Prienų, Marijampolės, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Iš kitų Lietuvos rajonų patikimų duomenų nėra.

Daugiau informacijos: http://veziai.lt/index.php/lt/items/desc/2315 Šaltinis: www.am.lt